Trečiasis „Kalno pamokslo“ palaiminimas daugiau mažiau susišaukia su trisdešimt septintosios psalmės graikiškąja versija: „Juk nuolankieji paveldės žemę“ (Ps 36, 11a [LXX]). Šioje psalmėje žodis praeis atitinka hebrajišką žodį ‘anāvĭm, kitaip tariant tą patį žodį, kuris yra panaudotas pirmąjame makarizme (Mt 5, 3). Iš Ps 37 konteksto išplaukia, kad praeis tai tie, kurie yra bedievių priešingybė (37, 10), kurie pasitiki Viešpačiu (37, 3), nesipiktina dėl kitų sėkmės (37, 7), yra nuolankūs Viešpačiui ir Juo pasitiki (37, 7). Jie charakterizuojasi kantrybe, o svarbiausia pasitikėjimu Viešpačiu Dievu. Vadinasi trečiasis palaiminimas daugiau mažiau priskiriamas tai pačiai grupei žmonių, kaip ir pirmasis palaiminimas ir pasilieka neabejotiname sąryšyje ir paralelizme su pirmuoju makarizmu. Naujame Testamente išskyrus pirmąjį Petro laišką (3, 4) bei mūsų analizuojamą palaiminimą (Mt 5, 5), būdvardis praus sutinkamas tiktai du kartus evangelijoje pagal Matą ir priskiriamas pačiam Kristui. Jėzus pasirodo sutartinai su pranašo Zacharijo pranašyste Jeruzalėje kaip romus ir nuolankus karalius (plg. 9, 9). Nors yra mesijinis karalius, įžengia į karališkąjį miestą toli gražu ne išdidume ir puikybėje: „Štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus (praus), jis joja ant asilės (Mt 21, 5bc). Tuo tarpu kitoje vietoje Jėzus save vadina romiu (praus) ir nuolankios širdies: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus (praus) ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29ab). Tikrai ateinantis Kristus ir kartu eschatologinis Karalius savo asmenyje realizuoja romumą, tuo būdu tampant pavyzdžiu visai bendruomenei. Jėzaus „romumas“ pasireiškia Jo nusižeminime ir nuolankume. Vadinasi trečiasis palaiminimas iš esmės nurodo tokį patį pamatą, apie kurį buvo kalbama pirmąjame palaiminime. Tai yra priklausomybės pamatas Dievo atžvilgiu. Vis dėlto aptariamas palaiminimas nėra paprasčiausias dubletas. Jis suteikia naują atspalvį tam, ką išreiškia pirmas palaiminimas. „Romus“ žmogus tai toks žmogus, kuris nesisieloja dėl savo gyvenimo nesėkmių, tačiau sugeba išliki kantrus. Nesistengia „iškaulyti“ iš Dievo to, ko trokšta (plg. Mt 6, 7-8). „Romus ir nuolankus“ žmogus priima Dievo skirtą laiką ir išrinktą Dievo būdą. Taigi „romumas“ pirmiausia yra pamatas Dievo atžvilgiu. Tas vis dėlto nuolankumo ir pasitikėjimo Dievu pamatas nebus nuoširdus, jeigu jis nepersikels į artimųjų santykį. „Romus“ žmogus nėra silpnas santykiuose su savo artimaisiais, bet priešingai, disponuoja didelę dvasinę jėgą. Trečiasis makarizmas neaprašo bejėgiškumo būklės, tačiau tai yra įšūkis intencyviam veikimui, kurio tikslas yra išpildyti naujus Kristaus įsakus. Tokio veikimo tikslas yra švelnumas, nuolankumas, nuoširdi draugystė. Tikslas yra pašalinti pyktį, brutalumą ir priešiškumą žmonių santykiuose. Tikslas yra veikimas, kuris visiškai ir pastoviai charakterizuoja gėrį. Atitinkamai su makarizmo žodžiais, romieji turi paveldėti žemę. Žinoma, „žemė“ nereiškia pačią Palestiną (kaip Pr 15, 7; Įst 4, 38). Reiškinys „žemė“ čia naudojama dvasine prasme, o ne geografine. Panašiai kaip „Dievo karalystė“ dalinai jau yra esanti, dvasinėje realybėje, tačiau geografiškai nepažymėta (plg. Mt 4, 17), tai taip pat „žemė“, kurią turi paveldėti romieji, nereiškia konkrečiai žemės paviršiaus. Pažadėtas palikimas yra niekas kitas kaip dalyvavimas ateityje, nors jau tam tikrame esančiąjame laipsnyje – Dievo Karalystėje.