Septintasis „Dekalogo“ įsakymas: „Nevogsi“!
Žmonės neniekina vagies, kuris būdamas alkanas vagia, kad numalšintų alkį.
Tačiau pagautas jis turi atmokėti septyneriopai ir atiduoti visą savo namų turtą
(Pat 6, 30-31).
Žmogaus nuosavybė paveldėta arba įgyta darbo dėka, praplečia didesnes žmogaus laisvės ribas, kurios yra būtinos sąlygos jo egzistencijai kaip laisvai asmenybei. Todėl septintasis „Dekalogo“ įsakymas – „Nevogsi“ – yra rūpesčio išraiška dėl laisvės įstatymo apsaugos Izraelio tautoje.
Šio priesako kontekstas draudžia tokius sunkius nusikaltimus prieš principines žmogaus teises kaip žmogžudystė ir svetimavimas, todėl manoma, kad pačioje pradžioje šis įsakas draudė rimtesnius nusikaltimus nei paprasta vagystė. Toks didžiausias nusikaltimas už kurį ST įstatymų leidėjai bausdavo mirtimi yra žmogaus pagrobimas, norint jį parduoti į vergovę: „Kas pagrobia žmogų nesvarbu ar būtų jį pardavęs, ar dar tebelaikytų, bus nubaustas mirtimi“ (Iš 21, 16; plg. Pr 37, 25-36).
„Tarjag micvot“ (613 judaizmo įsakymų) rinkinyje surandame: „šis įsakymas susijęs su žmogaus pagrobimu. Kadangi Tora ankščiau kalba apie įstatymus, už kuriuos gresia mirties bausmė, todėl rabinai teigė, jog šis įstatymas liečia tokią vagystę, už kurią gresia mirties bausmė (pasmaugiant). Tai yra žmogaus pagrobimas, su vienalaikiu jo pažeminimu, pvz. priverčiant jį dirbti, ar parduodant jį į vergovę“ (micva 36).
Šį požiūrį papildomai patvirtina dešimtasis „Dekalogo“ įsakymas, kuris saugo artimo nuosavybę, bei draudžia ne tiktai „svetimo turto geidulį“, bet ir visus nukreiptus veiksmus link pasisavinimo. Pats dešimtasis „Dekalogo“ įsakymas realiai nėra septintojo nuostato atkartojimas, bet naujas draudimas, liečiantis ne tik slapčia pasisavinto svetimo daikto draudimą, kaip apie tai liudija VII priesakas, bet taip pat kiekvieno poelgio laužančio svetimos nuosavybės įstatymą, kartu su troškimu svetimų gėrybių, kurios aišku dažnai veda į vagystę.
Daugelyje Senojo Testamento tekstų sutinkame konkrečius draudimus liečiančius įvairias nusikaltimo rūšis prieš žmogaus nuosavybę: žmogaus pagrobimas (Iš 21, 16), vagystė su įsilaužimu (Iš 22, 1-3), gyvulių ar pamestų daiktų pasisavinimas (Iš 22, 8), gyvulių vagystė (Iš 21, 37), sukčiavimas (Kun 19, 11), svetimų laukų pasisavinimas (Įst 19, 14), darbininkų išnaudojimas (Įst 24, 14), vargdienių ir silpnųjų išnaudojimas (Iš 22, 20).
Izraelio tautoje vagysčių vykdytojams buvo taikomi žalos atmokėjimo nuostatai (Iš 22, 4). Už jaučio vagystę, nepriklausomai nuo to, ar jį užmušė, ar tai pardavė, nusikaltėlis privalėjo atiduoti penkis jaučius, už avino ar ožkos vagystę, turėjo atlyginti ketveriopai (Iš 21, 37). Jeigu dar gyvulys buvo gyvas ir buvo pas pagrobėją, tai jis ką pagrobė, ar tai jautį, ar asilą, ar aviną turėjo atlyginti dvigubai. Jeigu neturėjo iš ko gražinti žalos, buvo parduodamas į vergovę (Iš 22, 2).
Bausmės nusikaltėliams sulaužiusiems septintąjį Dievo įsakymą išrinktosios tautos teisinėje struktūroje neabejotinai buvo daug švelnesnės nei kaimyninių tautų kodeksai. Izraeliečiai mirties bausmę nusikaltėliui taikydavo tiktai vienu atveju, jeigu tas asmuo pagrobė žmogų, kad jį parduotų į vergovę (Įst 24, 7).
Dėl neabejotinų priežasčių septintasis „Dekalogo“ įsakymas buvo aktualus Jėzaus moksle (Mk 10, 19), o taip pat Naujojo Testamento autorių raštuose (Rom 2, 21; 1 Pt 4, 15). Šv. Paulius pabrėžia, kad vagystės priežastis yra tinginystė: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“ (Ef 4, 28).
Šv. Pauliaus laikais kai kurie asmenys pasisavindavo kitų žmonių darbo vaisius. Todėl „tautų apaštalas“ priešinosi tokiam poelgiui ir krikščionis kvietė į darbštaus gyvenimo pavyzdį (1 Tes 2, 9). Tokiu būdu jis norėjo nugalėti tinginystę, kuri buvo vagystės priežastis.
Pirmajame laiške Timotiejui tarp kitų nusikaltimų apaštalas įvardina vergų pirklius, kurie žmones grobdavo ir vėliau parduodavo į vergovę (1 Tim1, 10). Šv. Paulius įspėja, kad tokie nusikaltėliai, kurie laužo Dievo paliktus įsakus nepaveldės Dievo karalystės (1 Kor 6, 9).
Šalia materialių gėrybių vagysčių, apie kurias kalba septintasis Dievo įsakymas, aptinkame ir dvasines gėrybių vagystes. Vis dėlto galima kam nors atimti, arba pavogti, gerą vardą, sveikatą taip pat asmeninę vertę, gyvenimo džiaugsmą. Galima būti laiko vagimi, galima kam nors pavogti sąžinės ramybę, o taip pat tylą, kuri yra reikalinga psichinei sveikatai. Šios vagysčių formos dažnai yra blogesnės nei materialių gėrybių. Pavogtas materialines gėrybes bent dalinai galima atgauti, tuo tarpu dvasinių gėrybių vagystė dažnai turi negrįžtamą įvykio padarinį.