Aštuntasis "Dekologo" įsakymas

 Aštuntasis Dekalogo įsakymas abejose versijose (Iš 20, 16; Įst 5, 20) draudžia melagingus liudininkų parodymus teisme. Tą patį patvirtina ir Kunigų knyga: „Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą“ (19, 12). Teisinę valdžią Izraelyje turėjo karaliai (1 Sam 8, 5), tautos vyresnieji (Iš 18, 13-26), profesiniai teisėjai (Įst 16, 18-20) ir kunigai (Įst 17, 9-12). Teismo procesai vykdavo miesto vartuose (Įst 21, 19) santykinai kokioje nors šventoje vietoje ar sanktuariume (Iš 21, 6). Nuosprendžius skelbdavo karalius visiems prieinamoje rūmų menėje (1 Kar 7, 7). Teismo procesą pradėdavo privatus asmuo, kuris buvo nukentėjęs (Įst 25, 7; plg. Mt 5, 25). Stabmeldystės (Įst 17, 2-5) bei piktžodžiavimo prieš Dievą ar karalių atveju teismas pradėdavo nuo skundo (1 Kar 21, 10). Teismo metu teisėjas sėdėdavo (Iz 16, 5), o nuosprendžio metu atsistodavo (Iz 3, 13). Kaltintojas vadinamas „priešu“ arba „priešininku“ (hebr. śātān), turėjo pastovią vietą apkaltintojo dešinėje (Ps 109, 6). Toje pačioje pusėje stovėdavo ir gynėjas, kuris vis dėlto buvo labiau liudininku-gynėju nei advokatu (Ps 109, 31). Prokuroro pareigų nebuvo, todėl kiekviena pusė gynė pati savo teises. Įprastai kaltinimą pateikdavo žodžiu, tačiau galėjo pateikti ir raštu (Iz 65, 6). Kaltinamąjį apklausdavo, tačiau nėra žinių, kad jis galėjo savo gynybą pristatyti raštu (Job 31, 35). Vykdavo taip pat tardymas (Įst 13, 15). Abi ginčo pusės kviesdavo liudininkus. Taigi buvo kaltinamieji liudininkai kaip skundėjai (1 Kar 21, 10-13) ir ginamieji liudininkai (Pat 14, 25). Norint nuteisti žmogų mirties bausme, privalėjo būti ne mažiau kaip du liudininkai (Sk 35, 30). Dėl teismo nuosprendžio liudininkai prisiimdavo atsakomybę. Jeigu žmogų nuteisdavo „užmėtymu akmenimis“, liudininkai privalėjo pirmieji mesti akmenį į nuteistą asmenį (Įst 17, 7). Vis dėlto liudininkų parodymus turėdavo patikrinti teisėjai ir jeigu melagingų liudininkų – nesąžiningumas iškildavo aikštėn – įstatymas įpareigodavo nuteisti juos tokia bausme, kokia grėsė kaltinamajam (Įst 19, 18). Ši taisyklė buvo taikoma jau Hammurabio kodekse (XVII-XVIII a. prieš Kr.): „Jeigu pilietis teisminio nagrinėjimo metu pasisakytų melagingu liudijimu, o paliudijimo savo neįrodytų, ir jeigu ta byla nagrinėtų mirties bausmę, tas žmogus bus nužudytas“ (§ 3). Nepaisant to pasitaikydavo, jog liudininkai pateikdavo melagingus parodymus, nors ir reikalaudavo priesaikos (Pat 6, 12). Išėjimo knyga pažymi, jog Izraelyje egzistavo liudininkų papirkinėjimas: „Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus ir iškraipo teisiųjų reikalą“ (23, 8; Pat 28, 21). Aštuntasis Dekalogo įsakymas rūpinosi, kad Izraelio teismai galėtų pasitikėti liudininkų parodymais ir tuo būdu išvengtų nesąžiningų nuosprendžių. Tuo metu liudininkų vaidmuo buvo daug svarbesnis nei dabar. Joks nuosprendis nebuvo galimas be liudininkų. Melagingo liudijimo atveju jo geras vardas būdavo pažemintas visos bendruomenės akivaizdoje. Išrinktosios tautos principinių teisių apsauga – jos garbė ir geras vardas – buvo garantija išplaukianti iš šio įsakymo. Vertinys „artimas“ atitinka hebrajišką žodį rēa‛ turintį prasmę: bičiulis (Įst 13, 7), mylimasis (Oz 3, 1), draugas (Ts 11, 38), kaimynas (Pat 3, 29) arba bet koks žmogus, tai ekvivalentas žodžiui kitas (Pat 18, 17). Dažnai šis terminas apibrėžė Izraelio tautos pilietį: „Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18). Tame pačiame kontekste biblinis įstatymų leidėjas kviečia izraeliečius traktuoti svetimšalį kaip artimą: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Kun 19, 33-34). Antrosios plokštės įsakymas draudžia melagingus liudijimus teisme, nepriklausomai nuo to, ar kaltinamasis yra Izraelio tautos sūnus ar svetimšalis ir ypatingai atmeta nesąžiningo liudininko kenkėjišką melą, kuris dažnai veda į žalojančias bausmes. Šio įsakymo šviesoje dievobaimingas žmogus privalo vengti bet kokio melo ne tiktai žodžiais ir darbais, bet taip pat kalbėti tiesą savo širdyje ir saugotis, kad veidmainystė neįsišaknytų jo sąžinės viduje.