Šis kontraversiškas klausimas formuojasi tarp Įstatymo mokytojo ir Jėzaus iš Nazareto (Mt 22, 36). Galilėjos mokytojas ne tik vienareikšmiškai atsako į užduotą klausimą apie „didžiausią įsakymą“, bet kontrastuoja įvardindamas jį kaip viso Įstatymo pamatą (Mk 12, 31). Visos trys sinoptinės evangelijos perduoda informaciją apie diskusiją dėl „didžiausio įsakymo“ (Mt 22, 34-40; Mk 12, 28-34; Lk 10, 25-28). Plačiausią ir autentiškiausią versiją išlaikė evangelistas Morkus įkomponuodamas šį disputą su sadukiejais bei Rašto aiškintojais tarp „Mirusiųjų prisikėlimo“ (Mk 12, 18-27) ir „Mesijo – Dovydo sūnaus ir Viešpaties“ (Mk 12, 35-37) temų. Atsakydamas į fariziejaus klausimą Jėzus cituoja maldą „Šemā‘ – klausyk“, kurią kiekvienas suaugęs izraelitas kalbėdavo ryte ir vakare: „Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4-5). Malda prasideda Pakartoto Įstatymo knygos citata (Įst 6, 4-9) ir seka dviem maldavimais. Maldininkas kalbėdamas šią maldą išreikšdavo Dievo viešpatavimą visam pasauliui. Manoma, kad šią maldą melsdavosi jau Jėzaus laikais. Suvienijimas maldos Šemā‘ su Dievo meilės įsakymu nėra atsitiktinis. Meilės įsakymas išplaukia iš sampratos, kad Dievas yra vienintelis Izraelio Viešpats ir kad jį išrinko savo nuosavybe bei savo tauta. Meilė yra Izraelio atsakymas į tą didelę išskirtinumo malonę. Hebrajiškas Įst 6, 4-5 tekstas išreiškia Izraelio tautos vientisumą trimis aspektais: širdimi, siela ir jėga. Širdis buvo suprantama kaip asmenybės buveinė, ji yra žmogaus asmens centras. Siela reiškė tą patį ką ir gyvybė. Todėl Dievui net ir gyvybę reikia atiduoti. Be to Dievą reikia mylėti visomis jėgomis. Žinoma, čia kalbama apie valią, bei geriausius troškimus, nors dažnai „jėga“ buvo sutapatinama su nuosavybės ir žemiškų gėrybių samprata. Prie šių trijų kertinių savybių Jėzus prideda ketvirtąją. Nazareto mokytojas koncentruojasi į atskirą žmogų, bei jo protą, kuris geba vadovauti žmogaus elgsenai ir jo valiai. Kristaus dėka kiekvienas žmogus Dievo yra išrinktas ir mylimas. Dėl to jis privalo angažuoti visą save, visus savo gebėjimus, kad į Dievo meilę atsakytų savo meile. „Dievo meilės“ įsakymą Jėzus pastato į pirmą vietą ir jungia jį su „artimo meilės“ įsakymu: „mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18b). Senojo Testamento sampratoje „artimas“ visų pirma buvo kiekvienas izraelitas, kuris išpažino judaizmo religiją. „Artimu“ galėjo būti taip pat kiekvienas svetimšalis, kuris visam laikui įsikūrė tame krašte (Kun 19, 34). Evangelistas Lukas meistriškai įkomponuoja „artimojo“ tematiką iš karto po diskusijos apie „didįjį įsakymą“, kur Įstatymo mokytojas klausia: "O kas gi mano artimas?" (10, 29b). Ir po išgirsto „gailestingojo samariečio palyginimo“ iš Jėzaus lūpų, pats prieina išvados, kad „artimas“ yra "tas, kuris parodė jam gailestingumą" (Lk 10, 37b). Taigi Kristus padėjo lygybės ženklą tarp „Dievo meilės“ ir „artimo meilės“ įsakymų. Tikroji meilė Dievui pasitvirtina veiklia artimo meile. Vis dėlto tai nereiškia, kad meilė Dievui pasibaigia artimo meile, arba joje visiškai išsisemia. Jėzaus atsakymas yra objektyviai teisingas ir kartu atitinka Raštus (plg. Mk 12, 14). Rašto aiškintojas pripažįsta Galilėjos mokytojo autoritetą, kadangi Jis seniems įsakymams duoda naują turinį. „Meilė Dievui“ ir „meilė artimui“ Kristaus šviesoje pranoksta visas šventykloje aukotas Viešpačiui aukas. Taigi Meilė Dievui ir meilė artimui suteikia naują prasmę visiems kitiems įsakymams ir įstatymams. Manoma, kad Rašto aiškintojas galvojo taip pat apie perdėtų ir išpūstų kultinių įsakymų redukciją iki deramo dydžio, kaip apie tai kalbėjo pranašų tradicija (Oz 6, 6). Tačiau tikrai negalvojo apie išorinį kulto pasikeitimą į išskirtinę dvasinio gyvenimo etiką. Didysis meilės įsakymas tiesiogiai neišsprendžia konkrečių problemų, bet sudaro erdvę, kuri leidžia tikinčiajam priimti tinkamą laikyseną. Įstatymas išskiria trilypį aspektą: Dievas, aš ir artimas. Artimo meilė veda į savęs pačio meilę. Tačiau ne ta prasme, kad „meilė sau“ sudaro artimo meilės ribą, bet tame, kad rūpinantis apie save, sužinome, kas gali būti rūpesčio objektas atsižvelgiant ir į kitą žmogų. Taigi taip „kaip save patį“ nereiškia ribą, už kurios negalima išeiti su krikščioniška artimo meile. Didysis įsakymas įspėja, kad visų pirma būtų meilė Dievui, o paskui tik artimui. Negali artimas užimti Dievo vietos. Būtent apreikšta Dievo meilė sudaro sąlygas artimo meilei. Jeigu Dievas pamilo žmogų ir atidavė savo Sūnų, artimo meilės įpareigojimas tampa labiau akivaizdus.