„Advento“ laikotarpis – jo prasmė, turinys... Advento laikotarpis po savimi slepia esmines pasaulio egzistencijos ištakas, kurios veda į pačias giliausias kosmologijos gijas ir atskleidžia mums visatos gyvybės pradą, kuris leidžia save pažinti.... „Galybių VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, virš kerubų soste sėdintis! Tu vienas esi Dievas virš visų žemės karalysčių. Tu sukūrei dangų ir žemę“ (Iz 37, 16). Adventas ne tik išryškina kosminių kūnų kūrybos autorių, bet taip pat labai aiškiai nurodo žmogaus kūrėją.... „Tavo rankos sukūrė ir padarė mane.... O, atsimink, kad sukūrei mane iš molio! Argi neišpylei manęs kaip pieno ir nesurauginai kaip sūrio? Aprengei mane oda ir kūnu, suaudei mane iš kaulų ir gyslų. Suteikei man gyvybę ir ištikimą meilę, rūpestingai saugojai kiekvieną mano kvėptelėjimą. Ir vis dėlto slėpei šiuos dalykus savo širdyje; žinau, kad turėjai tai mintyje!“ (plg. Job 10, 8-13). Ir pagaliau kalbama apie Dievo atėjimą – „užgimimą“ į žmonijos tarpą, visiškai žmogui protu nesuvokiamu būdu... „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“ (Lk 1, 31-33).

 Tikinčio žmogaus laikysena „Advento“ metu „Adventas“ yra džiaugsmingo susikaupimo laikotarpis, kuriame laukiama užgimstančio Dievo Sūnaus. Jis dovanoja žmonijai atpirkimą bei išganymą paskelbdamas gerąją naujieną – evangeliją. Šiame laikotarpyje Bažnyčia ragina tikintį žmogų pasinerti į savo dvasinį gelmių pasaulį, bei atkreipti dėmesį į tris evangelijos išryškintas praktikas: maldą, pasninką ir išmaldą.

 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 5-8).

Pasninkas. „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 16-18). Išmalda. „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. Todėl dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 1-4).

Asmeninio, dvasinio pasninko išraiška. Dvasiniame kelyje pažengęs tikintis žmogus atpažįsta savyje tam tikras silpnybes, kurios tapatinamos kaip ydos arba nuodėmės. Todėl jis „Advento“ laikotarpyje būtent kovoja su jomis, vengia jas kartoti ir visuomet parašo Jėzaus Kristaus pagalbos. Čia atsiskleidžia Dievo ir žmogaus bendrystė, tikinčiojo labui.
​ Švęskime šv. Kalėdas. Jėzus įžengia į žmonijos istoriją, gimsta šiame realiame pasaulyje, o ne kažkokiame išgalvotame, hipotetiniame ar geresniame, kuriame galima save realizuoti. Kaip tas, kuris tarnauja, kaip vargdienis, kuris neturi vietos, kur galėtų galvą priglausti... Turtą – pakeičia į skurdą... Valdžią – pakeičia į tarnystę... Puikybę – pakeičia į nuolankumą... Radikaliai pasipriešina įsigalėjusiam blogiui ir nugali jį, įkurdamas Dievo karalystę. Būkime Jėzaus Kristaus sekėjais, gyvenkime Jo palikta evangelija ir likime ištikimi Dievo vaikai! Prasmingų šv. Kalėdų!