Penktasis palaiminimas


Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7)

Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus (Mk 11, 25).

 Pirmieji keturi plaiminimai išreiškė vidinį nusistatymą iš kurio išplaukia išorinis elgesys. Tuo tarpu penktasis palaiminimas tiesiogiai kalba apie veiksmą, ragindamas praktikuoti gailestingumą. Pats žodis eleēmōn (gailestingas) graikiškoje Biblijoje naudojamas 30 kartų (25 kartus priskiriama Dievui, likusieji penki žmogui). Naujame Testamente žodis „gailestingas“ sutinkamas tik du kartus (Mt 5, 7; Žyd 2, 17). Taigi kada šv. Raštas mini gailestingumą, suprantama kad tai yra kalba apie Dievo gailestingumą. Dievo gailestingumas turi du esminius aspektus: kaltės atleidimas (Iš 34, 6-7; Iz 55, 7) ir pagalba žmogui (Iz 30, 18; Ez 39, 25; Ps 86, 15-16). Taigi sutartinai su bibliniais pasisakymais gailestingumo vykdymas visų pirma yra Dievo ypatybė. Iškeltas žmogui reikalavimas praktikuoti gailestingumą yra tikras paraginimas tuo būdu sekti Dievą ir Jėzų Kristų. Evangelija pagal Matą nurodo du būdus gailestingumui praktikuoti. Pirmasis – žymus tekstas apie Paskutinį Teismą (25, 31-46) kalba, kad reikia padėti artimui bet kokioje padėtyje. Išvardintos reikmės: „[...] buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (25, 35-36) sugeruoja, kad galimybė padėti yra skirta visiems žmonėms, taip pat tiems, kurie nedisponuoja materialinėmis gėrybėmis. Antrasis būdas liudyti gailestingumą yra atleidimas. Palyginimas apie beširdį skolininką (18, 23-35) iškelia dvigubą sampratą apie evangelinį gailestingumą. Visų pirma atleidimas santikyje su kitais žmonėmis ateina iš ankščiau gauto Dievo atleidimo: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ (18, 33). Tai reiškia: privalai atleisti, kadangi Dievas tau atleido. Palyginimo pabaiga atrodo perteikia priešingą perspektyvą: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (18, 35). Tai reiškia: privalai atleisti, kad Dievas tau atleistų. Atrodo, kad abi konkliuzijas reikia suprasti kaip papildančias ir aiškinančias viena kitą, tačiau nepriešinti. Atleidimas iš Dievo pusės yra visada pralenkiantis. Vis dėlto reikia, kad būtų priimtas. Taigi priėmimas yra tada, kada tas, kuris priima leidžia tam priimtam atleidimui duoti vaisių ir iš savo pusės taip pat atleidžia. Tokį supratimą patvirtina – kaip rodos – nagrinėjamo makarizmo konstrukcija. Ryšys tarp pirmtako ir antrojo nario nėra vienareikšmiškas. Iš jo neatrodo, kad Dievo gailestingumas pralenkia ir motyvuoja žmogaus veikimą, nei taip kad žmogiško gailestingumo tikslu yra Dievo gailestingumo priežastis. Vis dėlto esti tam tikras sąryšis tarp liudijančio ir gauto gailestingumo. Liudijantis gailestingumas yra iš tiesų priimto gailestingumo apraiška. Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 14-15).


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
© PigiosSvetaines.lt