Palaimintas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki, kurio viltis yra tik VIEŠPATS (Jer 17, 7). Visapusiškai pristatyti biblinio palaiminimo turtingumą reikštų: parodyti pilnoje šviesoje Dievo dosnumo nepaprastumą, bei iššaukiančio to dosnumo religinę žmogiškojo gėrėjimosi prasmę. Palaiminimas yra dovana, kuri liečia patį gyvenimą ir jo slėpinius. Tai dovana išreikšta žodžiu ir jo slėpiniu. Jis esti žodžio ir dovanos, šlovinimo, ir gėrio lygmenyje (plg. gr. eu-logia, lot. bene-dictio). Gėris, kurį jis atneša, nėra kažkoks konkretus dalykas ar neapibrėžta dovana, nes tai ką palaiminimas suteikia, neesti turėjimo, o būties sferoje ir yra ne žmogaus veikimo, bet kuriančios Dievo jėgos išraiška. Palaiminimas reiškia kuriančią ir atgaivinančią dovaną, kada įsigalėjančio palaiminimo periode atsiranda „prašymo maldos“ terpė, ir tuo būdu matoma dėkingumo išraiška. Tai dėkojimas, kuris apsireiškimo momente veda į regėjimo dovaną. Hebrajų kalboje tiktai viena žodžių darybos šaknis naudojama apibrėžti visas palaiminimo formas: brk. Jis yra išreiškiamas daiktavardžiu ḇərāḵāh, veiksmažodžiu ḇārēḵ ir būdvardžiu bārûḵ. Netgi nereligine ir materialine prasme kaip dovanos apibudinimas, daiktavardis ḇərāḵāh pažymi susitikimo idėją su kitu žmogumi (Pr 33, 11). Visos dovanos turi bendruomenės arba susitaikymo idėją. Vis dėlto kur kas dažniau religiniuose kontekstuose yra vartojamas būdvardis bārûḵ. Jei jis naudojamas, kada pristatomos materialinės vertybės, tai vien tik dėl to, kad norima jas priskirti prie Dievo ir Jo dosnumo (Pat 10, 6) arba gerų žmonų nuopelnams (Pat 11, 11). Palaiminimas išaukia laimingos gerovės viziją, sietinas su stokojančiųjų dosnumu (Sir 7, 32) ir visad su Dievo gerumu. Šią gerovę ir gyvenimišką sėkmę hebrajai apibudino žodžiu šālôm – ramybė. Dėlto tie du terminai palaiminimas ir ramybė, labai dažnai naudojami kartu. Tačiau jeigu abu terminai išreiškia didžiausią turtingumą, tai vis dėlto kiekvieno palaiminimo faktinis turtingumas yra sietinas su gyvybe ir vaisingumu. Veiksmažodis ḇārēḵ turi labai plačią prasmių skalę: nepažįstamo pasveikinimas gatvėje (2 Kar 4, 29), paprasta mandagumo formuluotė (Pr 47, 7), Dievo malonės dovanos. Tuo kuriuo laimina, yra dažniausiai Dievas, o Jo palaiminimas visada trykšta gyvybe (Ps 65, 11). Todėl tiktai gyvos būtybės gali priimti palaiminimą. Iš kart po Dievo, gyvybės šaltiniu yra šeimos tėvas. Jam priklauso palaiminimo suteikimas. Labiau nei kas kitas, tėvo palaiminimas yra veiksmingas, panašiai kaip siaubingas yra ištartas tėvo prakeiksmas (Sir 3, 8). Prie išskirtinių paradoksų reiktų priskirti tuos atvejus, kuriuose dažnai silpnesnis laimina stipresnį (Job 29, 13), o netgi pats žmogus ryžtasi laiminti Dievą. Tai nėra absurdas laiminti Dievą, kuris esti virš bet kokio „palaiminimo“ (Neh 9, 5). Toks palaiminimas nėra niekas kitas, kaip tiktai Dievo dosnumo išpažinimas ir padėka Dievui. Dalyvis bārûḵ savo reikšme yra stipriausias iš visų žodžių, kurie išreiškia palaiminimo idėją. Tai yra tipinio izraelietiško palaiminimo pagrindinė sudedamoji dalis: „Palaimintas Abramas Aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo!” (Pr 14, 19bc). Palaimintas žmogus, yra Dievo apreiškštame pasaulyje įasmeninimu. Jis priklauso Dievui, nes yra „Dievo palaimintas“, panašiai kaip „Dievo šventasis“. Tačiau šventumas pasireiškia Dievui atsidavimu atsiskiriant nuo pasaulio, o Dievo palaiminimas apdovanotą būtybę padaro traukos centru ir spinduliavimo šaltiniu visoje aplinkoje. Kaip šventas taip ir palaimintas priklauso Dievui, bet šventas parodo nepasiekiamą Dievo didybę, o palaimintasis – Jo neišsemiamą gerumą.