Dievo žodis yra tikrovė, prieš kurią žmogus negali likti abejingas. Skelbiantys Dievo žodį, jaučia didelę atsakomybės naštą, o klausytojas suvokia būtinybę paklusti žodžiui, kuris įtakoja visą jo likusį gyvenimą. Klausantys Dievo žodžio privalo priimti jį su pasitikėjimu ir atsidavimu. Kaip apreiškimas ir gyvenimo norma, žodis yra žmonėms šviesa (Ps 119, 105). Kaip pažadas jis užtikrina jiems atitinkamą ateitį. Nesvarbu kas būtų skelbiantis tą žodį, privalu jo klausyti, “priimti žodį į savo širdį” ir pritaikyti jį gyvenime, arba pasitikėti juo ir dėti į jį viltis (plg. Įst 6, 6). Žmogaus atsakymas į žodį kuria nepaprastą vidinę būseną, kuri apima visus gyvenimo aspektus pagal teologines dorybes. Tikėjimo aspektas – kada žodis yra gyvojo Dievo ir Jo planų apreiškimas. Vilties aspektas – kada žodis yra pažadas. Meilės aspektas – nes žodis yra gyvenimo norma (plg. Įst 6, 4). Žmonės yra įpareigoti priimti paskelbtą žodį, per kurį įeina į betarpišką kontaktą su Dievu. Sinoptikai pristatoo Jėzaus pamokymus, o Jis labai aiškiai nurodo išrinkimo kainą. Palyginime apie sėjėją, „žodis“ kitaip tariant, Geroji naujiena apie Dievo Karalystę, yra skirtingai priimama skirtingų klausytojų: visi „klausosi“, tačiau tik tie, kurie jį „supranta“ (Mt 13, 23) arba „priima“ (Mk 4, 33) bei “saugo” (Lk 8, 15), mato, kaip žodis tampa juose vaisingas. Taip pat „Kalno pamokslo“ pabaigoje Jėzus palygina likimą tų, kurie “klauso Jo žodžių ir juos vykdo” ir tų, kurie “klauso Jo žodžių, bet jų nevykdo” (Mt 7, 24. 26). Pirmu atveju, tai namas pastatytas ant uolos, antru atveju, tai statinys pradėtas ant smėlio. Šios iliustracijos parodo teismo perspektyvas: kiekvienas bus teisiamas pagal atsiliepimą į žodį: “Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais” (Mk 8, 38). Evangelistas Jonas iškelia tą pačią idėją, bet akcentuoja ją ypatingu būdu. Evangelijoje nusakoma, kaip dėl Jėzaus žodžių įvyksta klausytojų pasidalinimas (Jn 10, 19). Vienoje pusėje yra tie, kurie tiki (Jn 2, 22), klauso jo žodžio (5, 24), saugo jį (8, 51), laikosi jo (8, 31) ir jis juose pasilieka (5, 38). Jie jau turi amžinąjį gyvenimą (5, 24) ir „neragaus mirties per amžius“ (8, 51c). Kitoje pusėje yra tie, kuriems žodis yra pernelyg kietas (6, 60) ir negali jo klausyti (8, 43), atmeta jį ir paniekina Kristų. Tas Jėzaus žodis juos teis paskutiniąją dieną (12, 48), nes žodis nėra Jo, bet Tėvo (12, 49), kuris yra Tiesa (17, 17). Užimant tam tikrą poziciją Jėzaus žodžio atžvilgiu tuo pačiu išreiškiamas ir santykis į Jo asmenį ir į paties Dievo asmenį. Taigi žmogus Dievo yra pakviestas per gyvenimą žengti teologinėmis dorybėmis: tikėjimu, viltimi ir meile, arba priešingai, nugarmėti į blogio pasaulio tamsybes. Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą (Jk 1, 19b-23. 25).