Antrasis palaiminimas


Palaiminti liūdintys (Mt 5, 4)

 Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų. Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, kad apreikštų jo šlovę (Iz 61, 1-3). Antrasis Jėzaus iš Nazareto ištartas palaiminimas turi atitikmenį ir evanangelijoje pagal Luką: „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“ (6, 21b). Taigi Mato evangelijoje pastebima spiritualizacinės ištaros tendencija. Ankstesnėje palaiminimų redakcijoje konkrečiai buvo įvardinti „verkentys“ (plg. Q 6, 21b), tačiau pirmoje evangelijoje nėra paprasto saecularis tristitia ekvivalento, bet liūdesys dėl dvasinio blogio priežasties. To pasėkoje Mato tekstas labiau remiasi pranašo Izaijo žodžiais nei Luko versija: „Kad paskelbčiau malonų Viešpaties metą ir atpildo dieną, kad perduočiau paguodą visiems kenčiantiems“ (Iz 61, 2 [LXX]). Pas Izaiją skaitome, kad Dievo pateptasis buvo išsiųstas ne tiktai dėl to, kad atneštų gerąją naujieną vargdieniams (61, 1a), bet taip pat, kad paguostų visus liūdinčius (61, 2-3). Liūdesio priežastis yra sugriautas Jeruzalės miestas (61, 4). Jeruzalė esanti Dievo nuosavybė tapo priešų grobiu ir pažeminimo objektu. Liūdesys, apie kurį kalba Izaijas, yra religinis liūdesys, kadangi pats Dievas tapo įžeistas. Bedievis pasiekia gerovę, o Dievas neįsikiša, kad pakeistų situaciją. Dėl to liūdesys. Dievo intervencija tampa paguoda. Tą patį galima pastebėti ir popaschalinėje situacijoje. Dievo tauta turėjo matyti Dievo karalystę jo pilnatvėje. Tuo tarpu patiria persekiojimus (Mt 5, 10-12). Žmogaus Sūnus dar neatėjo šlovėje (Mt 24, 29-31). Dievo valia ne realizuojasi žemėje taip kaip danguje (Mt 6, 10). Nedorėliai triumfuoja ant teisiųjų (Mt 2, 1-23; 5, 10-12; 7, 15-22; 13, 53-58; 21, 12-13; 26, 1-27. 66). Negalima taikstytis su tokia padėtimi. Todėl teisieji iki eschatologinio laiko lūžio pasiliks liūdesyje. Tame liūdesyje glūdi visi šio pasaulio liūdesiai, kurie liausis naujo pasaulio atėjimo momente. Patristiniame laikmetyje ir viduramžiuose antrasis palaiminimas buvo sietinas su tais, kurie liūdi dėl savo nuodėmių. Be abejonės, išganingas dalykas yra atgaila ir gailestis dėl padarytų nuodėmių. Vis dėlto specifinė žodžio reikšmė pentheín (išreiškia skausmingą kančią dėl patirtos žalos) pas Matą pateikia kitą palaiminimo prasmę. Jėzus atsako Jono mokiniams: „Argi gali vestuvininkai gedėti (pentheín), kol su jais yra jaunikis?“ (Mt 9, 15b). Vadinasi liūdesio laikas tai Kristaus nebuvimo pasaulyje laikas. Taigi galima suprasti, kad antrasis palaiminimas sietinas ypatingu būdu su tais, kurie liūdi, kad Kristus ir Dievas gali būti šiame pasaulyje didžiaisiais ne esančiaisiais. Toks supratimas yra labai artimas liūdintiems dėl Jeruzalės nelaimės, kuri yra Dievo nuosavybė. Nukreiptuose pažado žodžiuose tiems, kurie liūdi, pats Dievas suteikia paguodą. Paguoda yra vis dėlto kitokios rūšies nei ta, kuri yra būdinga šiam pasauliui. Tai yra džiaugsmas kylantis iš Žmogaus Sūnaus atėjimo. Tai yra džiaugsmas dalyvaujant eschatologinėje Dievo karalystėje. Tokiu būdu antrojo makarizmo pažadas iš esmės nesiskiria nuo pirmojo palaiminimo pažado (Mt 5, 3b). Tai yra ant tiek suprantama, kad jeigu atlyginimas dėl „tų, kurie liūdi“ turi būti pilnas, ne gali būti nė kalbos, kad tai yra Dangaus karalystės dovana.